Archeologui bene įdomiausia Berlyno vieta yra miesto širdyje esanti Muziejų sala. Tai penkių muziejų kompleksas, kuris 1999 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Muziejai įkurti XIX-XX a. pr., kuomet visuomenei buvo atverta senovės meno kolekcija kaupta nuo XVII a. Ekspozicijas gausiai papildė XIX-XX a. pr. Vokietijos archeologų vykdyti archeologiniai tyrimai daugelyje Senojo pasaulio vietovių – Babilone, Egipte, Trojoje, Pergamone ir kt. Ekspozicijos pažiba – Nefertitės biustas, Ištarės vartai bei tokie didžiuliai ir monumentalūs objektai kaip Pergamono altorius.
Istorija
Viskas prasidėjo 1830 m., kuomet buvo atidarytas Senasis muziejus (vok. Altes Museum), jo ekspozicijos pagrindą sudarė antikinės skulptūros bei keletas viduramžių ir naujausių laikų meno pavyzdių. Sparčiai plečiantis kolekcijai 1841 m. karalius Frydrichas Vilhelmas IV-asis deklaravo, kad salos teritorija esanti į šiaurę nuo Senojo muziejaus turi būti transformuota į meno bei mokymosi šventovę. Taip 1859 m. greta Senojo buvo atidarytas Naujasis muziejus (vok. Neues Museum). Jame buvo eksponuojamos meno vertybės iš Egipto bei Antikos pasaulio. 1876 m. buvo atidarytas trečiasis pastatas – Senoji nacionalinė galerija (vok. Alte Nationalgalerie), skirta naujųjų laikų menui. 1904 m. buvo atskirtos antikinės bei vėlesnės skulptūros, pastarąsias perkeliant į naują Bodės muziejų (vok. Bode Museum). Įspūdingi Vokietijos imperijos archeologų tyrinėjimai XIX a. II p. – XX a. pr. lėmė, jog į Berlyną pradėjo plaukti gausybė radinių iš Olimpijos, Pergamono, Mileto, Trojos ir kt. viduržemio jūros bei Artimųjų rytų regiono vietų. Jiems eksponuoti 1930 m. buvo atidarytas Pergamono muziejus (vok. Pergamon Museum).
Antrojo pasaulinio karo praradimai
Antrojo pasaulinio karo metu bombarduojant Berlyną nukentėjo ir Muziejų salos pastatai. Dalis kolekcijos išgabenta saugoti į skirtingas vietas Berlyne, Vokietijoje bei už jos ribų. Paliktus be apsaugos muziejus plėšė tiek vokiečiai tiek rusai. Pasibaigus karui didelė dalis vertybių kaip Raudonosios armijos grobis buvo išgabenti į Maskvą bei Sankt Peterburgą (tuometinį Leningradą). 1958 m. į Berlyną buvo grąžinta 1,5 milijono vertybių, tačiau nemažai iki šiol liko Rusijoje. Po Berlyno padalijimo Muziejų sala atsidurė komunistų valdomoje miesto dalyje. Keletas muziejaus pastatų buvo dalinai suremontuoti, kiti palikti apgriuvę ir nenaudojami (Naujasis muziejus).
Atgimimas
Po Vokietijos suvienijimo Muziejų sala sulaukė tarptautinio pripažinimo – 1999 m. buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Pradėti ir nuoseklūs pastatų restauracijos darbai. 2001 m. atidaryta atnaujinta Senoji nacionalinė galerija, 2006 m. duris atvėrė atsinaujinęs Bodės muziejus. 2009 m. vėl pradėjo veikti Naujasis muziejus, kuris karo metu buvo beveik visiškai sunaikintas. Beveik 300 mln. eurų kainavusių darbų metu buvo restauruoti išlikę autentiški elementai, o praradimai rekonstruoti sukuriant aiškią takoskyrą tarp to kas autentiška, bei to kas atkurta. 2011 m. restauruotas Senasis muziejus, o šiuo metu rekonstrukcijos darbai atliekami Pergamono muziejuje, todėl visuomenei yra atvira tik dalis ekspozicijos.
Archeologija Muziejų saloje
Daugiausiai dėmesio archeologijai skiriama dvejuose salos muziejuose – Naujajame bei Pergamone, kuriuos ir apžvelgsime kiek plačiau. Be pastarųjų reiktų paminėti ir Senajį muziejų – jame eksponuojamos antikinio pasaulio meno vertybės.
Naujasis muziejus
Ekspoziciją sudaro senovės Egipto bei Europos akmens, bronzos ir geležies amžiaus kolekcijos. Senovės Egiptą čia reprezentuoja papirusai, akmeniniai sarkofagai, puošnios skulptūros ir kt. artefaktai. Kolekcijos pažiba – karalienės Nefertitės biustas. Europos priešistorė nušviečiama įvairiomis temomis – Romos imperijos provincijos bei šiauriniai kaimynai germanai, Henriko Šlymano tyrimai Trojoje, Europa nuo akmens amžiaus iki viduramžių. Bene įspūdingiausias eksponatas – vėlyvuoju bronzos amžiumi datuojama Berlyno auksinė kepurė, pagaminta iš plonyčių aukso skardelių. Tai vienas iš 4 tokio tipo radinių Europoje, kurį muziejus įsigijo 1996 m. iš privačios kolekcijos. Radimo kontekstas nežinomas, tačiau, manoma, kad kepurė aptikta Pietų Vokietijoje arba Šveicarijoje. Nemažiau svarbus yra ir rekonstruotas muziejaus interjeras, kuris tarsi dar vienas eksponatas primena skaudžią XX a. Europos istoriją.
Tarp muziejaus eksponatų aptikome ir lietuvišką prieskonį – viename stende pristatomi vėlyvojo geležies amžiaus baltai. Eksponuojama keliasdešimt radinių iš dabartinių Lietuvos, Latvijos, Lenkijos bei Kaliningrado teritorijų.
Pergamono muziejus
Šiame muziejuje eksponuojami monumentalūs originalaus dydžio statiniai pargabenti iš Artimųjų rytų. Bene žinomiausi – Pergamono altorius, Ištarės vartai, Mileto turgaus vartai. Muziejaus pavadinimas kilo nuo Pergamono altoriaus, kuris buvo pastatytas senovės Graikijos Pergamono mieste II a. pr. Kr. Archeologinius tyrimus XIX a. pab. čia vykdė Carl Humann, aptiktos altoriaus liekanos buvo nugabentos iki pakrantės, sukrautos į laivus ir taip pasiekė Berlyną. Šiuo metu vyksta muziejaus rekonstrukcija, tad Pergamono altorius nėra prieinamas lankytojams. Tačiau nemaža dalis muziejaus yra atvira – eksponuojama gausi Šumero, Babilono, Asirijos kultūrų paveldo kolekcija.
Vienas įspūdingiausių muziejaus eksponatų – Ištarės vartai. Tai 575 m. pr. Kr. Babilone pastatyti miesto vartai bei iki jų vedusi Procesijų gatvė dekoruoti glazūruotimis plytelėmis. Sienos puoštos tauro, mušhušu (mitologinė būtybė) bei liūtų atvaizdais, kurie simbolizuoja atitinkamai dievus Adadą ir Marduką, deivę Ištarę. Taip pat vaizduojami kariai. Šią vieta 1902-1914 m. tyrinėjo vokiečių archeologas Robert Koldewey. Rekonkstruojant Ištarės vartus Berlyne buvo panaudotos archeologinių tyrimų metu aptiktos autentiškos detalės bei naujai išdegtos plytos. Babilone pastatyti vartai buvo dvigubi, Pergamono muziejuje dėl aukščio apribojimų eksponuojama tik viena, t.y. mažesnė jų pusė, o likusi dalis saugoma fonduose.
Leave a Reply