Šių metų rugsėjo-spalio mėn. kartu su dviem Vilniaus universiteto archeologėmis magistrantėmis dalyvavome vėlyvojo bronzos – ankstyvojo geležies amžiaus piliakalnio ir papėdės gyvenvietės tyrimuose Vokietijoje. Jau praėjo mėnuo kai grįžome į Lietuvą, tad susigulėjus įspūdžiams bei potyriams noriu jais pasidalinti ir su jumis.
Hünenburg bei Watenstedt, Landkreis Helmstedt
Hünenburg piliakalnis yra Žemutinėje saksonijoje, greta Watenstedt kaimelio. Tai gana didelis vėlyvojo bronzos – ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpio (1200-650 m. pr. Kr.) archeologinis kompleksas. Jo centre – piliakalnis bei papėdės gyvenvietė, o kiek atokiau yra išsidėstę laidojimo bei ritualinė erdvės. Tikėtina, jog su šiuo kompleksu buvo susijusi ir už 3 km esanti to pačio laikotarpio gyvenvietė. Ši vieta įdomi tuo, jog yra skirtingų regionų bei kultūrinių įtakų paribyje, todėl pastebimas ryškus Centrinės Europos bei Šiaurės Europos bronzos amžiaus kultūrų kontaktas.
Pirmieji tyrimai šioje archeologinėje vietovėje atlikti dar XIX a. pab. – XX a. pr. Na, o sistemingi šiuolaikiniai tyrinėjimai vykdomi nuo 1998 m. Pastarąjį dešimtmetį čia darbuojasi Giotingeno universiteto archeologas dr. Immo Heske. Daugiausiai dėmesio skiriama tiriant papėdės gyvenvietę, tačiau taip pat tiriami ir kt. objektai, pvz. buvusi šaltinėlio vieta ar piliakalnio pylimas. Reikšmingą vietą tyrimų strategijoje užima nedestrukciniai metodai -geofizikiniai tyrimai bei aerofotografija. Aptikta radinių bei struktūrų siejamų su žalvario dirbinių gamyba, bei ritualų/švenčių vieta. Dėl šių priežasčių, manoma, kad ši vieta buvo stambus regioninis centras.
Buitis bei ekskursijos
Archeologinė ekspedicija vyko du mėnesius ir buvo suskirstyta į dvi kampanijas. Mes dalyvavome antrojoje, trukusioje nuo rugsėjo mėn. 7 d. iki spalio mėn. 9 d. Įsikūrėme apie 3 km atstumu nuo tyrimų vietos esančiame kaimelyje Ingeleben. Visi (apie 10-15 žmonių) gyvenome vienoje didelėje salėje, kurioje iš įvairių daiktų buvo sukonstruotos kelios atskiros erdvės – uždaresni kambarėliai. Gyvenimo sąlygos kaip archeologinėje ekspedicijoe buvo iš ties geros, turėjome svarbiausius patogumus – skalbimo mašiną, karštą dušą, virtuvę. O bene didžiausias pliusas buvo ten gyvenanti šeimininkė Petra, kuri kasdien paruošdavo mums vakarienę, tad grįžus iš tyrimų mūsų laukdavo visa eilė karštų patiekalų. Visa tai vainikavo – biliardo stalas!
Darbus pradėdavome su saule – nuo 7 ryto rugsėjį, o atėjus spaliui – pusvalandžiu vėliau. Dirbdavome iki 17-18 val., o kartais ir iki saulėlydžio, kitaip tariant – kol bus įvykdytas dienos planas. Lietingomis dienomis plaudavome radinius, jei lietus neišsisklaydydavo iki pietų – vykdavome į ekskursijas, kurių metu aplankėme keletą muziejų: Archäologische Museum in Wolfenbüttel bei Paläon. Pastarasis itin reikšmingas – pastatytas greta anglies kasyklos, kurioje buvo aptikti seniausi iki šiol pasaulyje rasti medžioklės ginklai – 8-ios medinės ietys, datuojamos daugiau nei 300 000 m. pr. Kr. Teigiama, jog jomis laukinius arklius medžiojo Homo Heidelbergensis. Beje, visai neseniai šioje vietoje aptikta ir kardadančių tigrų kaulų, tad mokslininkų teigimu minėtos ietys galėjo būti naudojamos ir plėšrūnų atbaidymui. Tai modernus, prieš porą metų atidarytas muziejus kuriame be šių iečių taip pat pristatomi ledynmečiai, akmens amžius, žmogaus evoliucija ir kt., o per langus matosi ir minėta anglies kasykla.
Tyrinėjimai
Tačiau grįžkime prie Hunenburg piliakalnio ir gyvenvietės tyrimų. Kraštovaiždio archeologijos tyrimų strategija lėmė, jog vienu metu buvo kasama keliose skirtingose vietose – daromas piliakalnio pylimo pjūvis, tiriama papėdės gyvenvietė, už kilometro esanti buvusio šaltinio vieta, akmenų krūsnių laukas (angl. cooking pits), bei už 3 km esanti gyvenvietė. Kiekvieną dieną buvo sudaromos naujos darbuotojų komandos, ir siunčiamos į skirtingus objektus. Todėl netekdavo užsibūti vienoje vietoje ilgiau nei keletą dienų ir vėl keisdavai aplinką vykdamas prie kitų perkasų. Bendravimas tarp skirtingų komandų vyko racijomis, kartais šiuos pokalbius paįvairindavo gretimo kaimo vaikai išmokę pamėgdžioti archeologų balsus ar vėjo jėgainėse dirbę technikai.
Kaip ir būdinga gyvenviečių tyrimams, didžiausią dalį archeologinių radinių sudarė keramikos šukės, bei kt. buitiniai artefaktai – molio tinkas, verpstukas, titnago bei akmens dirbiniai. Surasta ir keletas žalvario dirbinėlių – smulkios įvijėlės. Gausiai aptikta gyvulių kaulų. Buvusio šaltinio vietoje dėl drėgmės puikiai išlieka organinės liekanos, čia aptikta keletas medienos fragmentų. Anksčiau šioje vietoje aptikta medžio liekanų su ornamentų žymėmis, tad galbūt ir šiemet aptiktus fragmentus restauravus bus jų pastebėta. Dar paminėsiu akmenų krūsnis (angl. cooking pits), tai gausybė iš akmenų krautų nedidelių krūvelių – židinių, kuriose taip pat aptinkama angliukų bei pavienių gyvulių kaulų. Jos išsidėsčiusios tiesiomis eilėmis po keletą. Šis reiškinys būdingas Baltijos jūros vakarinės dalies regionui. Tyrimų vadovo I. Heske manymu švenčių metu ant šių krūsnių buvo ruošiamas maistas, kiekvienos šventės metu buvo sukraunama nauja grupė, todėl jų yra tiek daug.
Tai tiek pasakojimų, o kaip viskas buvo iš tikrųjų žiūrėkite nuotraukose!
Leave a Reply