+370 631 50503 // info@archeologas.lt

ARCHEOLOGINIAI TYRIMAI VISOJE LIETUVOJE

Senosios Impilties piliakalnis

Išvyka po kuršių piliakalnius

Šiaurės Vakarų Lietuva – kuršių kraštas. Prieš tūkstantmetį čia gyvenusių žmonių buitį ir kultūrą pažįstame beveik išimtinai archeologinių tyrimų dėka. Tarp Klaipėdos, Telšių, Mažeikių ir Baltijos jūros žinoma daugiau nei 100 įvairių archeologinių vietovių siejamų su kuršiais. Iš jų bene labiausiai akį patraukia kelios dešimtys upių slėniuose įrengtų piliakalnių, menančių apie kadaise čia stovėjusias medines pilis ir kunkuliavusį gyvenimą. Tai buvo anų laikų krašto centrai.

Senosios Impilties piliakalnis
Senosios Impilties piliakalnis

Dabar didžioji dalis piliakalnių stūkso atokiau nuo miestų ir miestelių šurmulio, tarytum seniai atlikę savo pareigą ilsisi atokesnėse pievose ir pamiškėse šalia čiurlenančių upelių. Ne visiems piliakalniams dėkinga buvo šimtmečių kaita – kai kuriuos apgadino žemdirbių arimai, dalis neatsispyrė upelių kaimynystei ir atidavė savo šlaitus sraunioms srovėms. Todėl žvelgdami į vieną ar kitą piliakalnį mes nematome to vaizdo kurį paliko piliakalnius įrengę protėviai. Šių dienų vaizdą šimtmečiais formavo gamta ir besikeičiančios krašto gyventojų kartos. Lietuvos Kurše žinoma daugiau nei pusšimtis piliakalnių, dalis jų išsiskiria iki šių laikų išlikusiais galingais gynybiniais įtvirtinimais – grioviais, aukštais pylimais bei stačiais šlaitais – tai regiono kraštovaizdžio puošmenos. Būtent tokias keturias Lietuvos Kuršo vietoves šiame tekste ir paminėsime, siekdami skaitytoją pakviesti jas aplankyti.

Keturios senąją Kuršo istoriją menančios kalvos

Tai Negarba, Senoji Įpiltis, Imbarė ir Kartena. Visas šias vietoves lankant vienu ypu reiks įveikti apie 85 km ilgio žiedinį maršrutą. Norintiems dar ilgesnės išvykos galima užsukti ir į Apuolę bei Gandingą, tačiau šiuo atveju maršrutas išsiplės iki 170 km.

Visi piliakalniai yra pritaikyti lankymui – juose įrengti laiptai, nutiesti pažintiniai takai ar net įrengtos poilsio zonos. Iš archeologinių tyrimų rezultatų žinome, jog šios kalvos buvo apgyvendintos jau pirmaisiais amžiais po Kristaus, tiesa, tuomet įtvirtinimai nebuvo tokie gausūs ir galingi kokius matome šiandien. Dabartinę išvaizdą buvusių pilių vietos įgavo geležies amžiaus pabaigoje, maždaug 9-13 amžiuose. Visi minėti piliakalniai ar greta jų buvusios gyvenvietės yra daugiau ar mažiau tyrinėtos. Tad nors ir trumpai tačiau galime šį bei tą pasakyti apie kiekvieną iš jų.

Didieji Negarbos ir Impilties pylimai

Negarbos piliakalnis yra greta Tenžės upės. Vietiniai gyventojai jį vadina Bliūdkalniu. Toks pavadinimas atsirado ne šiaip sau – piliakalnio aikštelę juosia galingas iki 7 m aukščio ir 40 m pločio pylimas. Nusileidus nuo pylimo į buvusio pilies kiemo vidurį puikiai atsiveria šių įtvirtinimų masyvumas. Drėgnesniu metų laiku žemiausioje aikštelės vietoje tarsi bliūdelio dugne telkšo bala. Negarbos pilis paminėta XIII a., žmonės gyveno ne tik pilyje tačiau ir gretimoje pievoje buvusioje gyvenvietėje, o mirusiuosius laidojo už 1 km į šiaurę esančiame kapinyne. Piliakalnis yra apaugęs medžiais todėl iš tolo galbūt ir nepasirodys labai įspūdingas, tačiau užlipus ant jo tikrai nepasigailėsite.

Iš Negarbos vykstame į šiauriau esančią Senąją Impiltį, kur tarp Šventosios upės bei jos intako Impilties upelio esančią archeologinę vietovę sudaro net 3 piliakalniai, papėdės gyvenvietės, Alkos kalnas, kapinynas bei Aukuro akmuo iš po kurio trykšta šaltinis, vietos gyventojų manymu pasižymintis gydomosiomis galiomis. Pagrindinis piliakalnis yra greta patvenkto upelio, supusio pilį iš trijų pusių, tai natūrali gamtos suteikta apsauga nuo priešų. Likusioje dalyje piliakalnis ribojasi su lauku kuriame buvo papilio gyvenvietė. Svarbiausias piliakalnio akcentas – didžiulis pylimas ratu juosiantis buvusios pilies kiemą. Jei nuo upės pusės piliakalnis buvo stiprinamas padarant stačius šlaitus ir supilant ne tokį aukštą pylimą, tai nuo sausumos pusės pylimas siekia net 10 m aukštį ir 40 m plotį, be to jame buvo iškastas ir gynybinis griovys.

Tarpukariu vykdyti piliakalnio tyrimai parodė, jog jis naudotas nuo pirmųjų amžių po Kr. iki XIII a. antros pusės. Dabartinę išvaizdą įgavo ne iškarto – identifikuoti bent 4 pylimo aukštinimo etapai, kuomet sudegus ar sunykus buvusiems įtvirtinimams virš jų buvo įrengiamas aukštesnis pylimas panaudojant akmenis, rąstus bei gruntą. Vakariniame piliakalnio šlaite yra buvęs kelias į pilį. Jo vietoje archeologai aptiko 8 m ilgio, 3 m pločio ir 2 m aukščio tunelį sutvirtintą ąžuoliniais rąstais. Rašytiniai šaltiniai atskleidžia, jog pilis buvo sudeginta 1263 m. ir daugiau nebeatstatyta. Archeologiniai tyrimai tik patvirtina buvusius neramumus – piliakalnyje gausu strėlių antgalių bei degusių pastatų liekanų. Šiuo metu visi trys piliakalniai yra pritaikyti lankymui, o šalia pagrindinio įrengta poilsiavietė kurioje galima atsikvėpti ar pernakvoti palapinėje.

Imbarės ir Kartenos piliakalniai – Salantų regioninio parko vinis

Toliau keliaujame į rytus – link Salantų. Keletas kilometrų į pietus nuo miestelio, Salanto ir Pilsupio santakos slėnyje esantį Imbarės archeologinį kompleksą sudaro piliakalnis, papilio gyvenvietės, kapinynas, keletas mitologinių akmenų. Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurį iš 3 pusių supa upių slėniai, o šiaurinėje pusėje nuo greta esančios pievos skiria gynybinis pylimas. Piliakalnis ir jo aplinka gausiai tyrinėta archeologų, ankstyviausi radiniai siekia neolitą, tačiau pačiame piliakalnyje buvo apsigyventa tik I tūkst. pr. Kr. pabaigoje. Laikui bėgant piliakalnio gynybiniai įtvirtinimai buvo stiprinami, plėtėsi ir apgyvendinta teritorija – pastatų liekanų bei įvairių buities dirbinių aptinkama į vakarus nuo piliakalnio esančiame Salanto slėnyje, bei į rytus stūksančioje aukštumoje. Pilis ir papilio gyvenvietės buvo naudojamos iki XIII a. vidurio neramumų.

Paskutinė stotelė – išraiškingas  ir puikiai iš tolo matomas Kartenos piliakalnis. Nuo jo atsiveria greta tekančios Minijos slėnio bei tolimesnių apylinkių panorama. Įrenginėjant piliakalnį buvo nukastas gruntas nuo šlaitų viršutinės dalies siekiant juos padaryti kuo statesnius, o lengviausiai prieinamoje, t.y. mažiausiai gamtos apsaugotoje pusėje – supilti pylimai tarp kurių iškastas gynybinis griovys. Apgyvendinta buvo ir greta piliakalnio esanti pieva – joje aptikta molinių puodų šukių bei molio tinko. Kartenos piliakalnio aplinkoje žmonės apsigyveno dar pirmojo tūkstantmečio po Kr. antroje pusėje. Rašytiniuose šaltiniuose Kartenos pilis paminėta XIII a. Ši vieta puikiai pritaikyta lankymui, pažintiniai takai nuveda ir į Minijos slėnį.

Nuotraukų autorius Mindaugas Grikpėdis
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos kultūros taryba


Komentarai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Kontaktai

tel. +370 631 50503

info@archeologas.lt