Joniškės kapinynas (Klaipėdos m.)

Klaipėdos miesto rytinėje dalyje, greta Joniškės kapinių esančiame priešistoriniame kapinyne mirusieji buvo laidojami jau prieš tūkstantį metų – archeologinių tyrimų metu aptikti radiniai datuojami IX-XII a. Pirmieji kasinėjimai Joniškėje vykdyti dar XIX a. pab., tačiau informacijos apie juos literatūroje randame labai mažai. Po Antrojo pasaulinio karo pasikeitus vietos gyventojams, kartu su jais dingo ir žinios apie tikslią kapinyno vietą. Antrą kartą kapinynas aptiktas prieš dešimtmetį – 2006 m., vėliau tyrimai jame vykdyti 2009, 2012-2014 m. Šio straipsnio tikslas – supažindinti brangųjį skaitytoją su Joniškės kapinyno tyrimais XIX a. pab. bei XXI a. pr., kiek daugiau dėmesio skiriant 2013 m. ekspedicijai kuriai ir vadovavo šio teksto autorius.

Joniškė ir jos raida XIX-XX a.

Joniškės kapinynas

1802 m. Klaipėdos žemėlapis. Joniškė pabraukta raudonai

Joniškė yra kairiajame Dangės krante, į rytus nuo Trinyčių ežero, o kapinynas yra rytinėje Joniškės dalyje – į rytus nuo geležinkelio linijos, sodų bendrijos „Švyturys teritorijoje“. XIX-XX a. I p. žemėlapiuose Joniškės kapinyno teritorijoje vaizduojami tušti laukai. Apgyvendinta buvo teritorija kiek į Š nuo kapinyno – prie Dangės, kur vaizduojama sodyba bei kapinės, o labiausiai urbanizuota buvo vakarinė, t.y. arčiausiai miesto buvusi Joniškės dalis. Iš svarbesnių šiuo laikotarpiu įgyvendintų projektų paminėtina 1872-1875 m. pro Joniškę nutiesta geležinkelio linija Klaipėda-Tilžė, esanti 150 m. atstumu nuo kapinyno teritorijos.

Sovietmečiu, apie 1960-1970 m. Joniškės kapinyno teritorijoje buvo įkurta kolektyvinių sodų bendrija „Švyturys“, joje pristatyta sodo namelių. O teritorijoje į šiaurę nuo sodų įrengtos iki šiol naudojamos Joniškės kapinės.

 Tyrimų istorija

Apie Joniškėje esantį geležies amžiaus laidojimo paminklą žinoma nuo XIX a. pab. Tuomet jį kasinėjo vietinis kariškis Graffas, aptikti radiniai buvo parduoti Karaliaučiuje veikusiam muziejui Prussia-Museum. Tuometinėje archeologinėje literatūroje informacijos apie kapinyną pateikiama labai mažai – publikuotos kelios radinių iliustracijos, minima, jog jie rasti kasant molį 1 m gylyje, o tiksli kapinyno vieta nenurodoma (Tamulynas 2007). 1941 m. išleistoje Joachimo Hoffmanno monografijoje „Die spätheidnische Kultur des Memellandes“ minima, kad kapinyne rasta IX-XII a. radinių: antkaklių vytais ir tordiruotais lankeliais, pasaginių, vėlyvųjų laiptelinių bei žieduotųjų segių, apyrankių, smeigtukų fragmentų, keramikinių puodelių šukių, svarstyklių dalis, kovos kirvis, kalavijas. Knygoje pateikiamos kelių dirbinių iliustracijos:

Po Antrojo pasaulinio karo pasikeitus vietos gyventojams, kartu su jais dingo ir žinios apie Joniškės kapinyno vietą. Panaši situacija susiklostė visame Klaipėdos krašte – prarasta informacija apie didžiąją dalį XIX-XX a. pr. tirtų archeologinių objektų. Sovietmečiu kapinyno paieškos nesulaukė archeologų dėmėsio. Ir tik XX a. pab. gauta informacijos apie galimą kapinyno vietą – 1996 m. Stefanija Svaravičienė į Lietuvos nacionalinį muziejų perdavė vario lydinio apyrankę, rastą Klaipėdos mieste, sodininkų bendrijos „Švyturys“ sklype Nr. 82. Archeologas Linas Tamulynas spėjo, jog šis radinys yra iš Joniškės kapinyno, tačiau 1998-1999 m. sodų aplinkoje vykdytų žvalgymų metu archeologinių radinių neaptiko (Tamulynas 2000, p. 6).

Kapinynas lokalizuotas 2006 m. – ištyrus 4 perkasas (vad. L. Tamulynas) buvo aptikta radinių iš suardytų kapų: vytinės vario lydinio antkaklės fragmentas bei dvigubas vario lydinio karoliukas (Tamulynas 2007, p. 162). 2008 m. Joniškės kapinynas buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Kapinyno tyrimai pratęsti 2009 m. – L. Tamulynas ištyrė 17 m² plotą, aptiktas apdegęs vario lydinio dirbinio fragmentas (Marcinkevičiūtė 2010, p. 498). 2012 m. kapinyno V dalyje tyrimus vykdė archeologas D. Kiulkys – planuojamo statyti sodo namelio vietoje ištirta 22,16 m² dydžio perkasa, joje atidengti 4 objektai – vėlyvi įkasimai, kuriuos tyrėjas siejo su XIX a. II pusėje vykdytais kapinyno kasinėjimais. Tyrimų metu taip pat aptikta radinių iš suardytų kapų – sudegintų žmonių kaulų bei dirbinių fragmentų: kryžinio smeigtuko, pasaginės segės, žiedų, lankinės žieduotosios segės fragmentai ir kt.  (Kiulkys 2013, p. 161; trumpas tyrimų pristatymas tyrėjo svetainėje).

2013 m. tyrimai pristatomi žemiau, na, o paskutinįkart Joniškės kapinynas tirtas 2014 m. rudenį. Vilniaus universiteto ekspedicija, kuriai vadovavo archeologė D. Baltramiejūnaitė, aptiko sunaikintų degintinių bei griautinių kapų, taip pat įvairių radinių, iš kurių paminėtinas į kapo duobės dugną įsmeigtas kalavijas su užmautomis apyrankėmis ir antkakle (daugiau informacijos apie šiuos tyrimus, bei radinių restauravimą skaitykite VU Archeologiniai Tyrimai facebook paskyroje).

Kapinyno tyrimai 2013 metais

2013 m. kapinyno tyrimus vykdė Vilniaus universitetas, vadovas – šio teksto autorius. Tyrimų metu vakarinėje kapinyno dalyje, patenkančioje į sodų bendrijos „Švyturys“ teritoriją, dvejuose sklypuose (Raganių 4-oji g. 31 bei Raganių 2-oji g. 21) ištirtos 4 perkasos, bendro 69,9 m² ploto. Tyrimai vykdyti planuojamų statybos darbų vietose.

Joniškės kapinynas - situacijos planas

Joniškės kapinynas – situacijos planas

Sklype Raganių 4-oji g. 31 tirtos perkasos Nr. 8-9, jose su kapinynu sietinų radinių neaptikta. Tyrimų metu atidengtas iki 1 m storio kultūrinis sluoksnis, suformuotas XIX-XX a.

Sklype Raganių 2-oji g. 21 tirtos perkasos Nr. 10-11, jos apgaubė 2012 m. D. Kiulkio tirtą plotą Nr. 7.

Perkasoje Nr. 10, 35-40 cm gylyje pasiekus įžemį išryškėjo 2 duobių kontūrai. Duobė Nr. 1 – 190×206 cm dydžio, pailgo keturkampio užapvalintais kampais formos, jos gylis – 90 cm nuo perkasos paviršiaus. Perkasoje atidengta tik dalis duobės – ji tęsėsi PV kryptimi už tirto ploto ribų. Joje aptikta su Joniškės kapinynu sietinų radinių: juostinė apyrankė, juostinių apyrankių, ornamentuotų eglutės įkartomis, fragmentų, įvijos fragmentas bei du susilydę neaiškių dirbinių gabaliukai. Duobėje taip pat buvo XIX-XX a. I p. būdingos buitinės keramikos fragmentų. Duobė Nr. 2 buvo 210×75 cm dydžio, ji atidengta praplėtus perkasą Š kryptimi, duobė nepateko į planuojamą užstatyti plotą todėl nebuvo preparuojama.

Perkasa Nr. 11. 40 cm gylyje nuo esamo paviršiaus pasiekus įžemį – rudą molį, jame išryškėjo 5 lygiagrečių duobių kontūrai atskirti 30-40 cm pločio įžemio juostomis. Duobės orientuotos ŠR-PV kryptimi (70°-250°), jų kontūrai tęsėsi už ŠR perkasos sienelės. Duobių Nr. 3-5 PV galai buvo atidengti 2012 m. tirtoje perkasoje Nr. 7. Duobių plotis 145-150 cm, į perkasą patekęs ilgis – 245-250 cm. Duobių šlaitai statūs, dugnas lygus, gylis nuo esamo paviršiaus – 60-85 cm. Jose aptikta su vėlyvojo geležies amžiaus kapinynu sietinų degintinių kauliukų bei vario lydinio radinių: dvi vytinės antkaklės, pasaginė segė aguoninėmis galvutemis, susilydę neaiškių dirbinių fragmentai. Duobėse aptikta ir XIX-XX a. I p. radinių: 1823 m. Prūsijos karalystės Frydricho Vilhelmo III-iojo grašis, 1826 m. Rusijos imperijos, Nikolajaus I-ojo 5 kapeikos, taip pat šio laikotarpio buitinės keramikos fragmentų ir kt. radinių. Iš perkasos pašalintose žemėse aptikta 1841 m. Rusijos imperijos, Nikolajaus I-ojo kapeika, ko gero taip pat buvo vienoje iš šių duobių.

Kaip jau minėta tyrimų istorijoje – Joniškės kapinyno kasinėjimai prasidėjo XIX a. II p. Manome, jog perkasose Nr. 10-11 aptiktos taisyklingos duobės yra šių kasinėjimų palikimas. Tai patvirtina ir duobėse aptikti radiniai – XIX a. tyrinėtojų pamestos monetos, o taip pat jų pražiopsoti vėlyyvojo geležies amžiaus papuošalai.

 

 


Nuorodos

Daugiau informacijos apie 2013 m. tyrimus:

Naudota literatūra:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *